25 Km. Ėjimas pajūriu

  Ankstyvas kėlimasis , su nerimu širdyje. Nusimato ilga kelionė bei tolimas žygiavimas pajūriu. Kas beveik nemiegojo prieš žygį , kas be jaudulio snūduriavo.
  Kol Vilnius ir Kaunas ruošėsi popiežiaus sutikimui, mes pajudėjome Klaipėdos link, palikdami užnugaryje miegantį Kauną. Beriedant autostrada Klaipėdos link, mus nemaloniai nustebino apniukęs dangus, vis mažėjant kilometrų skaičiui tikslo link, dangus tik tamsėjo ir galiausiai prasidėjo liūtis. Automobilyje stojo tyla, tik tylūs atodūsiai girdėjosi, pirmi ištarti žodžiai tebuvo „duok Dieve, kad Klaipėdoje nelytu“. Deja, privažiavus Klaipėdos senąją perkėlą , oras buvo dar prastesnis. Beprotiško stiprumo vėjas nupūtė mūsų kepuraites, kaip pingviniukai palei uostą lakstėme jas vaikydamiesi (apšilimą atlikom).

Nuotaikos tikrai nebuvo pačios pozityviausios, šypsenos jau seniai veidų nebepuošė, liko tik nerimas ir abejonės. Nuoširdžiai tenka pripažinti ,mes norėjome pasiduoti. Keliauti į jūrų muziejų praleisti kultūrinį šeštadienį ir laimingos grįžti namo. Tačiau supykome ant savęs , dėl pažadų sau netesėjimo, juk ne dėl savęs ėjimą sugalvojome, o dėl artėjančio įmonės įkūrimo gimtadienio. Pasitarėm ir nerimastingom širdimis nutarėm eiti, velniop bent iki pirmo sustojimo, jei bus blogai sustosim ir važiuosim namo. Nors mintyse sukosi tik viena mintis: „Tahelė „ niekada nesustojo.
Užsiregistravom, stratinius paketus atsiėmėm , žygį pradėjome. Pražygiavus pirmus kelis šimtus metrų mišku nuotaikos pakilo, šypsenos puošė veidus, juk miškuose jokio vėjo, jokio lietaus lašo ant nosies krentančio nėra. Džiaugsmas truko neilgai, tik pakilus kopomis akys sustojo ties jūros grožiu ir jos galingu šėlsmu, su kokia galia ir pasipuikavimu šėlo bangos ir talžė krantą, koks grožis.. Žadą atėmė ne tik jūros didybė ir begalinė šeštadienio rūstybė, žadą atėmė ir vėjo stiprumas, kuris vėlgi nesigailėdamas pūtė mūsų mylimas kepuraites lauk nuo galvų ir žaidė plaukuose..
Įveikėme visas abejones ir baimes , žygiavome su visa minia pajūriu. Nuoširdžiai buvo be galo smagu, gėrėtis jūra, klausytis jos ošimo,matyti laimingus bendraminčius žygeivius, tik vėjas vis nesiliaudamas šaipėsi iš mūsų ir apsunkino ėjimo malonumą. Ties pirmaisiais 8 km., nutiko tai ko tikriausiai niekas nesitikėjo ir net tikėtis nenorėjo. Dangus juodavo, nejuokaujam jis pasidarė juodas kaip smala, padidinom tempą , gal spėsim prabėgti ir mūsų ta audra nepavys, kaip dabar pagalvoji , labai naivu buvo to tikėtis. Kai tik dangus pajuodo , kelių minučių bėgyje prasidėjo tikra pekla, jūra dar labiau pašėlo, nebeliko saugaus kranto tik palei kopas žingsniuoti, kad šlapiais batais netektu tęsti viso žygio. Na bet ir to išvengti tikrai nepavyko, prasidėjusi siaubinga liūtis nei mūsų , nei bendraminčių negailėjo, lietaus lašai talžė mus iš visų galimų pusių, bet gamtai pasirodė jog ir to mums visiems dar negana ir palepino mus ledukų krušą..Kad žinotumėte kaip skaudžiai jie krisdami atsimušą į nepridegtas kūno vietas, tokio jausmo dar nėra tekę patirti ir tikimės jog nebeteks. Ačiū motulei gamtai už šias išdaigas. Lietus , vėjas, ledukai , puikus derinys nuotaikai pakelti..
Pasiekus antrąjį sustojimą ties 12,5km., papietavom, šiek tiek atgavome jėgas ir iš trijų komandos narių likau tik aš viena. Permirkusios iki pat apatinių , sušalusios iki lūpų pamėlynavimo kolegės nutraukė žygį. Užsispyrusi ėjau toliau , mintyse vis kartodama: „tahelė“ nesustojo niekada. Tiesą pasakius džiaugiausi dėl kolegių apsisprendimo, nes kuo toliau einant tuo „smagiau“ darėsi, tik šį kartą ne dėl oro kaltės , o dėl trasos sudėtingumo. Žygis tesėsi Kuršių nerijos mišku, kalnai, medžių šaknys, kankoriežiai , purus smėlis po kojomis, viskas apsunkino ėjimą,tik vietovės grožis gelbėjo ir kaip mantra kartojamas sakinys : „tahelė“ niekada nepasidavė.
Šlapiomis kojomis, batais ir visais likusiais savo rūbais keliavau toliau už įmonės 25-kenkerių metų jubiliejų. Mažėjant kilometrų skaičiui , žingsnis vis lėtėjo, o kojų skausmas tik didėjo. Motyvacija mažėjo ir vis dažniau kilo mintys jog laikas pasiduoti, bet kartojama mantra nustumdavo šias mintis. Lėtai, sunkiai , eidama likusius kilometrus stengiausi grožėtis gamta , DFDS seaways keltu stovinčiu uoste. Tiesą pasakius teko susimastyti , kaip tą dieną plauks keleiviai , kai tokia rūsti jūra, mintyse nekartą palinkėjau jiems stiprybės. Kilometrų skaičius mažėjo, tikslas – artėjo.Kuo finišas arčiau tuo dangus šviesesnis.Nuoširdžiai , pagalvojau jog dangus šaiposi iš mūsų. Startavus 10 val. , galiausiai pasiekiau finišą 16.30 val., viena , bet su tokiu pasididžiavimu ir džiaugsmu, jog mažai trūko iki laimės ašarų .
Pasiekiau finišą, žengiau koja kojon su įmone kuri gyvuoja net 25-kerius metus, kuri ėjo savo sunkų kelią , nepaisydama visų nuopolių , išdavysčių ir šmeižto (kurį galėčiau įvardinti ,kaip lietų , krušą, vėją) , stodavosi ant kojų ir nepaisydama visų blogybių siekė savo tikslų . Linkiu šiai įmonei kuo šviesesnės ir sėkmingesnės ateities, jog jokios audros nebūtu baisios , jokios kopos ar kalnai neužtvertu kelio tikslų link.
Tris kartus sakau valio mūsų nuostabiam kolektyvui už drąsą ir ryžtą ,išbandyti save tokiame simboliškame žygyje. Didelis ačiū , tiems kuri tikėjo mūsų sėkmė, tiems kurie tyliai juokėsi ir tiems kurie plakė liežuviais. Jūs tik paskatinate mus judėti toliau, gražūs žodžiai, pavydo žvilgsniai , visa tai tik didina motyvaciją judėti pirmyn ir šypsotis visiems , net ir tiems kurie tų šypsenų nėra nusipelnę